Maždaug dešimties metų berniukas, drebėdamas nuo šalčio, basas stovėjo prie batų parduotuvės vitrinos ir, neatitraukdamas akių, žiūrėjo į šiltus batus. Prie jo priėjo viena ponia ir paklausė:

– Mano mažasis drauge, ką tu taip įdėmiai apžiūrinėji už to stiklo, apie ką galvoji?

– Aš prašau Dievo, kad Jis man duotų vieną porą batų, – atsakė berniukas.

Ponia paėmė vaiką už rankos ir su juo įėjo į parduotuvę. Ji paprašė pardavėjo atnešti šešias poras vaikiškų kojinių ir paklausė, ar jis negalėtų atnešti dubenį su šiltu vandeniu ir rankšluostį. Tarnautojas atnešė viską, ko prašė ponia. Ji nusivedė berniuką į parduotuvės galą, nusiėmė pirštines, nuplovė vaikui kojas, nušluostė rankšluosčiu. Pardavėjas atnešė kojines. Ponia vienomis apmovė berniuko kojas, tada pamatavo ir nupirko jam batus, paprašė suvynioti likusias kojines ir jas atidavė berniukui.

Paskui paglostė jam galvą ir pasakė:

– Dabar, be abejonių, tu jautiesi daug geriau.

Ji pasisuko, norėdama nueiti. Tačiau tuo momentu berniukas palietė jos ranką ir, žiūrėdamas į ją drėgnomis nuo ašarų akimis, paklausė:

– Jūs Dievo žmona?