Suėjo devyneri metai, kai 2008 metų rudenį Lietuvoje prasidėjo didžiausias nuo nepriklausomybės atkūrimo ekonomikos nuosmukis. Ekonomika tuomet per pusantrų metų susitraukė 17 proc., nedarbo lygis padidėjo iki 18 proc., nuvilnijo emigracijos banga.

Mūsų maža atvira ekonomika negali išvengti tokių pasaulinių finansų rinkų sukrėtimų, o tą įrodo istorija: po nepriklausomybės atkūrimo ekonomikos nuosmukiams didžiausią įtaką turėjo išorės veiksniai: 1998 metų rugpjūtį įsismarkavusi Rusijos finansų krizė ir 2008 metų rugsėjį po „Lehman Brothers“ žlugimo smogusi pasaulinė finansų krizė. Sekų mėgėjai ir neigiantys atsitiktinumus galėtų prognozuoti, jog nauja finansų krizė Lietuvai smogs 2018 metų spalį. Tokių neaiškiomis tendencijomis besiremiančių prognozių netrūksta, tačiau kur kas konstruktyviau suprasti, ar Lietuva yra pasirengusi išorės iššūkiams ir kokios grėsmės realiausios.

Viskas prasideda nuo pernelyg padidėjusio pasitikėjimo ateitimi

Ekonomikos disbalansų šaknys dažnai vienodos – viskas prasideda nuo pernelyg padidėjusio gyventojų, verslo, valdžios pasitikėjimo ateitimi ir susiformuojančios nuomonės, kad šįkart viskas bus kitaip. Žmonių noras vis labiau rizikuoti ir daugiau uždirbti naudojant daugiau skolinto kapitalo sukuria įvairių turto klasių burbulus, kurie vieną dieną sprogsta, prasideda panika, persimetanti į kiekvieno žmogaus gyvenimą. Akivaizdu, kad po 2008 metų finansų krizės pradėta atidžiau stebėti ir vertinti tokius finansų sistemos ir visos ekonomikos plėtros riziką didinančius veiksnius.

Labai spartus namų ūkių ir įmonių skolų augimas, milžiniškas einamosios sąskaitos deficitas, nepagrįstas nekilnojamojo turto kainų šuolis, darbo našumo augimo atsilikimas nuo darbo užmokesčio didėjimo ir valdžios vykdyta procikliška politika ekonomikos perkaitimo metu yra dažniausiai nurodomi svarbiausi veiksniai, kurie 2008 metais perspėjo apie Lietuvos ekonomikos nepasiruošimą išoriniams šokams. Šiandien iš šių veiksnių didžiausią įtampą kelia darbo našumo ir algų augimo neatitikimas bei tebeaugantis noras investuoti nekilnojamojo turto (NT) rinkoje.

Lietuvos įmonių skola tebėra mažiausia ES

Gyventojų ir įmonių skolos augimas pastaruoju metu neturėtų gąsdinti, o įmonės galėtų skolintis netgi daugiau, atsižvelgdamos į dabartinę ekonomikos plėtros stadiją (Lietuvos įmonių skola tebėra mažiausia ES). Finansinių įstaigų suteiktų paskolų gyventojams portfelis rugpjūčio pabaigoje buvo 7,6 proc., įmonėms – tik 1,7 proc. didesnis negu prieš metus. Paskolų NT vystymo ir statybų įmonėms dalis bendrame paskolų įmonėms portfelyje pastaraisiais metais mažėjo. Finansų sektoriaus priklausomybė nuo finansavimosi šaltinių užsienyje per dešimtmetį labai sumažėjo, o šalyje išduotų paskolų suma atitinka vidaus rinkoje pritrauktų indėlių sumą.

Einamosios sąskaitos deficitas 2017 metų pirmą pusmetį buvo 2 proc. šalies BVP. Nors balansas vis dar neigiamas, deficitas yra daug mažesnis negu 2004–2008 metais, kai jis buvo maždaug 7 proc. BVP. Mažesnis deficitas rodo, kad mažiau pinigų palieka Lietuvą ir kad mūsų įsipareigojimai užsieniui auga ne taip sparčiai. Balansas pagerėjo ne tik dėl pastaraisiais metais augusio prekių ir paslaugų eksporto, bet ir dėl lėčiau didėjusio importo, nes žmonių vartojimas labiau atitiko realias jų galimybes.

 

Pastangos sustabdyti jėgas, kurios varo populizmą, yra tokios pat probleminės, kaip ir pastangos išspręsti globalinį atšilimą, o tai politiniams lyderiams ignoruoti itin lengva. Taip žurnale „Time“ rašo JAV tarptautinių santykių politologas Ianas Bremmeris. Jo nuomone, tarptautinės tvarkos byrėjimo pamatai pakloti Europoje, bet iššūkiai globaliam pasauliui matomi ir JAV.

Europoje pakloti tarptautinės tvarkos byrėjimo pamatai „Prieš tai aš giliai miegojau. Todėl mes leidome, kad tai atsitiktų. Kai jie išžudė kongresą, mes nepabudome. Kai jie apkaltino teroristus ir pašalino konstituciją, mes taip pat nepabudome. Dabar aš pabudusi…“ – gana grėsmingai skamba naujojo JAV serialo, pakerėjusio šalį, reklama. „Tarnaitės pasakojimas“ apsakymo forma pasirodė dar 1980 m., tačiau kalbėjo būtent apie šį laikotarpį, erą, kurioje gyvename. Tironiškame pasaulyje nebėra liberalių idėjų, visuomenė suskirstyta į griežtas socialines klases, skirtas tarnauti valstybei, pinigai tokioje valstybėje praranda reikšmę, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“. Žinoma, fantastinis totalitaristinis naratyvas yra itin toli nuo šiandienos realybės, bet kritikai, apžvelgdami televizijos serialą, nenorom, bet pripažino – istorija itin aktuali. Gana skaudžiai sureagavo „New York Times“ apžvalgininkas. Ant jo, ši istorija kalba apie dabartinius iššūkius globalizmui ir liberalizmu, kurį bando suvalgyti vis didėjanti nacionalizmo banga.

Matyt, tai ir traukia žiūrovus prie šio pasakojimo – kai ore sklandančios idėjos materializuojasi futuristiniame naratyve, taip ir norisi mesti akį į „o kas būtų, jeigu būtų“. „Jėgos, pavertusios nacionalizmą krize Vakaruose, paplis po visą pasaulį“, – straipsnį „Ateinanti banga“ žurnale „Time“ pradeda JAV tarptautinių santykių politologas Ianas Bremmeris.

Tarptautinės tvarkos byrėjimo pamatai, pasak autoriaus, yra pakloti Europoje. Tam, kad galėtų geriau iliustruoti savo mintį, pasitelkiama itin šviežia euforija. Štai Europos Sąjungos gerbėjai, pasak jo, pasijautė geriau kai kovą Nyderlandų populistas Geertas Wildersas pralaimėjo rinkimus. Dar šviesesnė ateitis prieš akis išniro paaiškėjus, kad Vokietijos rudens rinkimuose nėra stiprių antieuropietiškių nuotaikų kurstytojų. Tada atėjo gegužės 7-oji. Emmanuelio Macrono pergalė prieš Marine Le Pen Prancūzijos rinkimuose tarsi signalizuoja, kad populizmo sezonas baigėsi.

Daugėja iššūkių globaliam pasauliui Bet straipsnio autorius įspėja neskubėti. Žurnalas „Time“ sugeba pažvelgti į mūsų regioną iš šalies. Jei gyvename iliuzijose, kad buvę ir ateinantys rinkimai yra populizmo pabaiga, I. Bremmeris gana griežtai nuima šiuos rožinius akinius. „Nepasitenkinimas įstatymais, kurių liepia laikytis eurokratai, ir sienų apsaugos klausimas verčia abejoti, kad antieuropietiška karštinė baigėsi. Vengrija ir Lenkija vis nuožmiau atmeta liberalias nuostatas, bjaurėja derybos dėl „Brexito“. O nepasitenkinimas ES kaip banga vilnija po regioną.“ Ši citata verčia sugrįžti į realybę ir kvestionuoti atsiradusį ramybės jausmą. Bet straipsnis iš karto skuba pabrėžti, kad tai ne tik Europos problema. Iššūkiai tradiciniam globaliam pasauliui matomi ir JAV, kur, atrodo, naujasis prezidentas Donaldas Trumpas vis dėlto laikosi nuoseklios respublikonų politikos, nors jo sekėjai tikisi gilesnio valstybės gyvenimo supurtymo. Politologas pastebi ir prezidento ištiestą ranką Turkijos, Egipto ir Filipinų vadovams, o tai, pasak jo, reiškia giminingumą su agresyviais galiūnais: „Trumpai tariant, nacionalizmas niekur nedingo, nes jį iššaukusios problemos vis dar su mumis. Turtingose pasaulio valstybėse daugėja gyventojų, manančių, kad globalizmas tarnauja elitui, kuriam nerūpi tautos ir sienos. O politikai nesiūlo efektyvių problemų.“

Blogiausios naujienos ateina iš tolimųjų regionų Būtent turtingųjų ir vargstančiųjų supriešinimas, pasak autoriaus, gali tapti kertine problema, sugriausiančią dabartinę tikrovę. Todėl politologas tarsi tarp kitko brūkšteli – „artėja dar didesnė krizė“. Ką jis turi omeny? Blogiausios naujienos, pasak I. Bremmerio, ateina iš tolimųjų regionų. Bandydamas įrodyti, kad įniršis, purtantis Europą ir JAV, persiduos ir likusiam pasauliui, I. Bremmeris pasiremia praeitimi: Vakarų finansų krizės drebėjimas sugebėjo nusiųsti cunamio bangas po visą pasaulį. Tokia loginė seka jam atrodo gana natūrali ir nacionalizmo bangos atveju.