Iki Seimo rinkimų likus kiek daugiau nei pusmečiui, sujudo sukruto opozicija.

Politikai per galvą verčiasi, siekdami parodyti savo aktyvumą, lenktyniauja, kuris pademonstruos labiau pasipiktinusį veidą, išaimanuos didesnį susirūpinimą, išrėks ką nors labiau įžeidžiančio apie esančius už valdžios vairo, papils daugiau purvo, sukurs įtikinamesnę sąmokslo teoriją… Kartais priešrinkiminės transformacijos ir populizmo aukštojo pilotažo triukai išties įspūdingi. Belieka tik stebėtis ta išmone, kurios griebiasi kai kurie politikai, užuosdami artėjančią politinę mirtį ar bent jau politinę vegetaciją. Pastaruoju metu kaip niekada akivaizdžiai dvigubų standartų mentaliteto paženklinta ir nieko bendra su realybe neturinčia pigia propaganda užversta viešoji erdvė kelia daug klausimų apie tuos, kurie taip atvirai demonstruoja siekį užimti valdančiųjų poziciją. Bet kokia kaina ir bet kokiomis priemonėmis.

Šiomis dienomis konservatorė Irena Degutienė tapo tikra socialinių tinklų ir portalų žvaigžde. Dėl savo nepakartojamos iškalbos, o gal tiksliau dėl dar vienos praleistos progos patylėti. Šiaip jau dažniausiai mėgstanti moteriškai pasibėdavoti ir gerosios tetulės įvaizdį demonstruojanti ponia Degutienė šįkart netradiciškai pasitelkė agresyviai chamišką konservatorių retoriką. Ir nesunku nuspėti priežastį. Bet apie tai vėliau. Ponią Degutienę pašiurpino tautiečiai, kurie kovo 11-ąją važiavo ieškoti pigesnių prekių į Suvalkus. Ir su konservatoriams būdingu ponia vištakumu dairosi kaltųjų. Bet gerbiamoji ponia, o kas nuskurdino tuos žmones? Būtent konservatorių ir liberalų vyriausybė ekonominės krizės metu itin brangiai skolinosi iš užsienio privačių bankų, atsisakydama priimti Tarptautinio valiutos fondo paramą. Kubiliaus „diržų veržimo“ politika žiauriai smogė pirmiausia vienišoms mamoms, vaikams, pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir kitoms socialiai labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms.