Kadangi esu veterinarijos gydytojas, mane pakvietė apžiūrėti airių vilkogaudžio, varda

Šuns šeimininkai – Ronas, jo žmona Liza ir jų mažas berniukas Šeinas  buvo labai prisirišę prie Belkerio ir tikėjosi stebuklo. Aš apžiūrėjau Belkerį ir supratau, kad jis miršta nuo vėžio.

Šeimai pasakiau, kad nieko Bleikeriui nebegalima padėti, ir pasiūliau šuniui atlikti eutanazijos procedūrą jų namuose.

Kai mes susitarėme, Ronas ir Liza man pasakė manantys, kad ir jų šešiametis Šeinas turi stebėti šią procedūrą. Jie jautė, kad Šeinas gali kai ko išmokti.

Kitą dieną, kai Belkerio šeima sustojo apie šunį, pajutau pažįstamą gumulą gerklėje. Šeinas buvo toks ramus, paskutinį kartą žiūrėdamas į savo seną draugą, kad aš pagalvojau, ar jis supranta, kas čia vyksta.

Per keletą minučių Belkeris ramiai išėjo. Mažasis berniukas, rodos, suprato Belkerio išėjimą be kažkokios painiavos ar sumaišties.

Kurį laiką po Belkerio mirties mes visi sėdėjome kalbėdamiesi apie skausmingą tiesą, kad gyvūnų gyvenimas trumpesnis negu žmogaus.

Šeinas, kuris tyliai klausėsi, pasakė: „Aš žinau, kodėl“.

Nustebę atsisukome į berniuką. Tai, ką jis pasakė, mane pribloškė. Nesu girdėjęs labiau paguodžiančio paaiškinimo.

Jis pasakė: „Žmonės gimsta, kad išmoktų mylėti, tiesa?“ Šešiametis tęsė: „Na, o šunys jau žino, kaip tai daryti, todėl jie negali čia pasilikti taip ilgai“.