37 metų Paulius Rojus, žinomas Palangos verslininkas, kaip jis pats sako, nuverkė du kartus. Pirmąkart prieš aštuonerius metus, kai sužinojo, kad 27 metų žmona Rasa serga itin pavojinga sarkoma – diagnozavę šio vėžio ketvirtą stadiją, gydytojai jai davė kelis mėnesius gyventi. O antrąkart – šį rugpjūtį, prieš savo kelionę į Indiją, Himalajus. 

„Pastaruoju metu daugiausia laiko dėl silpnesnės sveikatos žmona praleidžia namuose, dalį šeimos rūpesčių aš perėmiau, todėl kiekviena mūsų diena, praleista kartu, man yra labai daug. Nerimavau, ar spėsiu grįžti…“ – P. Rojus atvirai sakė „Palangos tiltui“.

– Pauliau, jūsų žmona – neįtikėtinai stipri, ji įrodė, kad stebuklų būna, kai jais jau netiki ne tik gydytojai, bet ir artimiausi žmonės. Tačiau ir jūs, jos vyras ir ramstis, visus tuos metus parodėte didelę dvasios jėgą ir tikėjimą. Iš kur tai pas jus?

– Kiekvienas žmogus gyvenime prisitaiko prie konkrečios situacijos. Aš į tai žiūriu daug paprasčiau – kaip į savo pareigą. Ar jūs žinote kokią nors šeimą, kurioje viskas tik labai gražu ir kurioje nereikia niekuo rūpintis? 

Taip, aš esu tikintis, ir tikėjimas man labai daug padėjo priimant situaciją, kurioje mes su žmona atsidūrėme. Į tikėjimą mane pastūmėjo tėvukas, o mes mūsų šešiametį sūnų Luką (jo pora susilaukė, kai Rasai jau buvo taikyta chemoterapija ir kai buvo pasakyta, kad jie niekada nesusilauks vaikų – L. J.) irgi nuolat vedu į bažnyčią. 

Rasa buvo mažiau tikinti negu aš, bet susirgus jos tikėjimas išaugo – ji susipažino su labai dvasiškai stipriais, pilnais tikėjimo žmonėmis, pavyzdžiui, Kretingos pranciškonu vienuoliu broliu Evaldu ir visa jų bendruomene.

Rasos istorija tapo ypač žinoma, kai Algirdas Kumža (Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, ambasadorius, rašytojas, alpinistas, knygų „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“ ir kitų autorius – L. J.) šių metų vasario pradžioje pristatė knygą „Rasa. Po Angelo sparnu“ apie ją.

Kad nusiraminčiau, kiekvienais metais renkuosi atostogas – pradžioje dviračiu po įvairias pasaulio šalis, o vėliau – į kalnus. Kol Rasa buvo sveikesnė, keliaudavome su visa šeima, bet pastaraisiais metais tokių kelionių sumažėjo…

Buvau Tian Šanio kalnuose Kirgizijoje, Gruzijoje kopiau į Kazbeko kalną, o šiemet vienas beveik dvi savaites praleidau Himalajų kalnuose. Būtent prieš šią pastarąją kelionę, kaip sakau, antrąkart nuverkiau – Rasa yra pastebimai silpnesnė, nors jai neseniai buvo taikytas labai inovatyvus vėžio gydymo kursas Vokietijoje.

– Ir Rasa, ir jūs abu kartu padarėte stebuklą – Rasa gyvena, nors prieš beveik aštuonerius metus jai vėžį diagnozavę gydytojai, jai tedavė kelis mėnesius šioje žemėje. Kam dėkojate už tai: Dievui, gydytojams, laimingoms aplinkybėms?

– Nesu tikėjimo fanatikas. Dievas – viltis ir nusiraminimo forma. Šiandien onkologinių ligų gydymas yra toli pažengęs, bet, ilgus metus taikant chemoterapiją, geriant stiprius vaistus, kiekvieno žmogaus organizmas anksčiau ar vėliau išsenka…

Kai šeimoje yra onkologinis ligonis, neretai atsiranda ir kitų su liga susijusių problemų – psichologinių, bendravimo. Tai – natūralu. Ir mes – ne išimtis, sakau atvirai, bet būtent tikėjimas, buvimas kartu palaiko. Kam mes dėkojame, kad Rasa dar su mumis?

Manau, kad buvo labai svarbu, kad mes kartu, ir kiti šeimos nariai, visada rodėme jai palaikymą. Taip, mes turėjome pakankamai geras finansines galimybes grumtis su liga. Visus tuos metus Rasa nedirba. To sau neretai negali leisti kiti onkologiniai ligoniai, kol liga dar nėra labai pažengusi. 

Žinoma, svarbiausia yra jos pačios tikėjimas, stiprybė, sugebėjimas viską ištverti ir nepalūžti.

– Rasa neseniai metus praleido Vokietijoje, kur jai buvo taikomi naujausi onkologinių ligų gydymo būdai. Ar po jų atsirado daugiau vilties?

– (Pauzė) Dar vienus metus mes išbuvome kartu. Mums tai – daug. Tą kelionę ir gydymo kursą apmokėjo Ligonių kasa – su ja buvo sudaryta speciali sutartis. 

Rasa labai daug įvairių gydymo būdų patyrė. Pavyzdžiui, knygos apie Rasą autorius, Algirdas Kumža, ją supažindino su korėjiečių tradicinės medicinos specialistu, kuris kelis kartus buvo atvykęs į Lietuvą, konsultavo Rasą, mokė masažų…

Rasa tiesiog turi labai unikalią savybę pritraukti stiprius žmones prie savęs, visus, norinčius jai padėti…

– Ar Rasa vis dar yra kovotoja, nors minėjote, kad pastaruoju metu ji daugiau laiko dėl sveikatos praleidžia namuose?

– Ji kovoja ir ji nepasiduos… Tik dabar jos padėtis – sunkesnė. Jos kūnas yra labai išsekęs, o gydymai jau visi yra sąlyginai pasibaigę. 

 Mes esame gavę Santuokos sakramentą – aš buvau, esu ir būsiu su ja visą gyvenimą.
– P. Rojus

Ji visąlaik, kol kovojo su liga, buvo palyginti gan aktyvi – kaip sakiau, mes kartu ir sūnumi Luku keliaudavome. Net šių metų pradžioje, Rasai jau esant silpnesnei, kartu vykome į Tailandą. Rasai visąlaik labai patinka kelionės į ten, kur šilta. Bet pastaruoju metu ji mažai išeina iš namų, simboliškai, netoli…

Žmona dar važinėja į keletą Klaipėdos ligoninių, lašinasi vaistus… Ji dabar nelabai gali maitintis ar miegoti kitur – kai kurių jos organų tiesiog jau nėra, todėl tokia būtinybė būti namuose… Be manęs, Rasos sesuo ir jos mama padeda jai…

Žinau, kad Rasai yra labai sunku. Kai atsigulu vakare, jaučiu nuovargį nuo dienos darbų, o jos skausmas – toks ilgas, nuolatinis… Bet, ko gero, tas skausmas būtų kitoks, jeigu tokia liga būtų kitam artimam žmogui šalia – sūnui ar mamai…

Aš daug prisitaikiau prie esančių gyvenimo sąlygų… Mes esame gavę Santuokos sakramentą – aš buvau, esu ir būsiu su ja visą gyvenimą. Per tuos visus metus net nebuvo kilusios jokios kitos minties, abejonės dėl to…

– Ar šnekatės su žmona apie jos ligą?

– (Pauzė) Ilgą laiką mes gyvenome palyginus normalų, šeimai įprastai gyvenimą. Kartu planavome šeimos darbus, keliones…

Po kai kurių gydymo kursų ji tarpsniais jausdavosi ganėtinai gerai – galėjome kartu keliauti. Dabar jau – ne. Kai žmogus yra silpnas, kai juo reikia rūpintis, niekam nėra malonu, tai kelia tam tikrų problemų visiems šeimoms nariams. Tai – suprantama, natūralu.

– Jūs esate kalnų aistruolis. Šį rugpjūtį dviem savaitėms išvažiavote į Indiją, lipote į Himalajų kalnus. Apie ką mąstote penkių ar šešių kilometrų aukštyje?

– Išties man tokios atostogos labai padeda nusiraminti… Sutikite, kad atostogos reikalingos kiekvienam žmogui. Aš manau, kad kiekvienas vyras ar moteris net santuokoje, ir net kai abu yra sveiki, turi skirti laiko sau, nors dieną per savaitę. 

Mano pusbrolis mane pirmąkart užrašė į kalnų žygį į Tian Šanį prieš penkerius metus. Nuo to laiko kiekvienais stengiuosi išvykti į kalnus, pirmiausia – su grupėmis, tuomet – tik su pusbroliu, o dabar – vienas…

Himalajuose buvau Ladako karalystėje, kuri yra užgrobta Indijos. 

Namuose dėl žmonos ligos aš patiriu nemažai psichologinio skausmo, o ten kalnuose tas skausmas – visai kitoks: fizinis, dėl nepatogumų, tačiau siela nusišviečia stebuklingai. 

Tokios kelionės nors laikinai labai gerai įveikia jaudulį ar net paniką. Kartais, kaip sakiau, esu neištvėręs – nuverkiu

Paskutinį kartą prieš kelionę praėjusį mėnesį į Himalajus. Bet pasitariau su Rasa, jos mama – jos mane į ją išleido… 

Tačiau jokiu būdu nenoriu skambėti kaip koks nors kankinys – kiekvienoje šeimoje yra skausmo ar žaizdų.

 Aš jaučiuosi gerai, nes nesu padaręs grubių klaidų, kurios mane verstų prieš Rasą ir prieš save, ir prieš savo sąžinę jaustis neramiai.

– Kai žmonai vakare palinkite labos nakties, ar aplanko mintis, kad tai gali būti paskutinis jūsų palinkėjimas?

– Ne, nepagalvoju. Nepatikėsite, aš dažniausiai galvoju, kaip man viskas yra gerai. Juk mūsų vaikas yra sveikas, kiti mano šeimos nariai yra sveiki, o Rasa yra kartu… Aš tiesiog negaliu sau leisti galvoti kitaip. Rasos skausmas – jos, jis jai skirtas, aš – tik šalia jos. Kaip sakiau, man tai – pareiga pagal mūsų Santuokos sakramentą. 

Aš jaučiuosi gerai, nes nesu padaręs grubių klaidų, kurios mane verstų prieš Rasą ir prieš save, ir prieš savo sąžinę jaustis neramiai… Jei reikia, gaminu vakarienę, jei reikia, leidžiu jai vaistus ar masažuoju… Dabar ypač dažnai leidžiu jai vaistus – jų reikia jai…

– Ką pasakytumėte šeimoms, kurios turi onkologinių ligonių? Kaip joms būti, gyventi?

– Reikia visiems bendrauti. Neužsisklęsti, kalbėtis, kiek leidžia jėgos, gyventi kaip ir iki ligos… Nežinau, ar būsiu teisingai suprastas, bet mes visi esame ligoniai – tik su skirtingomis diagnozėmis. Ypač daug psichologinių bėdų žmonės turi. O onkologiniams ligoniams linkiu kovoti. Kovoti, kovoti. Iki galo.

– Jūs tikite stebuklais?

– (Pauzė) Mūsų Luko gimimas, jau žmonai patyrus chemoterapijos kursą, man prilygo stebuklui… Ar aš tikiu stebuklais? Aš esu vyras, pagal specialybę – inžinierius. Todėl mano protas – logiškas, matematiškas. Čia tarsi klausti, ar myli moterį šalia savęs…

– Spėju, kad neretai sulaukiate užuojautų, kažkas paverkia šalia jūsų. Jums dėl to skaudu?

– Taip, tai girdžiu ir matau gan dažnai. Bet aš pasikartosiu – ne aš tai patiriu… Aš tik esu šalia. 

Išmokau gyventi ta pačia diena. Dabar stengiuosi namo kuo anksčiau grįžti ir praleisti kuo daugiau laiko su šeima. Grįžtu, pagaminu valgyti, žmonai suleidžiu vaistus, masažuoju, o dar šunys, katinai. Man padeda uošvė.

– Pauliau, ačiū jums už nuoširdų pokalbį. Atleiskite man už klausimą: kodėl jūs sutikote apie tai kalbėtis? Juk dauguma pasakytų „ne“, užsigniaužtų savyje, slėptų…

– (Pauzė) Moku pasakyti ne, tačiau kodėl sutikau, nežinau… Tikrai nežinau. Viešumoje būti nenoriu, niekam pavyzdžiu būti nenoriu… Tiesą pasakius, tikėjausi, kad daugiausia kalbėsime apie mano keliones, ypač pastarąją, į Himalajus…(šypteli).

This div height required for enabling the sticky sidebar
Ad Clicks : Ad Views : Ad Clicks : Ad Views : Ad Clicks : Ad Views : Ad Clicks : Ad Views :